Lrytas newspaper article: September 18, 2013

Lithuanian newspaper article – September 18, 2013:

Translation as follows:

Litvak disappointed in Lithuania calls the talk of reconciliation with Jews “blowing smoke”


Monika Bončkutė, Vladas Krivickas 2013-09-18 07:31, updated 2013-09-18 10:04

Tags: Holocaust | Jews | Litvaks | Grantas Gochinas | Book | Gochinas

Special report to, Los Angeles

Caption: G.Gochinas presented his book to the Jewish genealogy society in Los Angeles. Photograph from his personal archive.

Litvak Grantas Gochinas, who fought the Republic of Lithuania in court to restore his citizenship and did not lack for bitter words against Lithuania in earlier interviews, has recorded his experiences in a book. His memoir, “Malice, Murder, and Manipulation: One Man’s Quest for Truth”, appeared this summer in the US.

In this book, published in the US, whose cover is illustrated by flags of the Russian Empire, the Soviet Union and Lithuania as well as the Nazi swastika, all pierced by nails and sprinkled with blood, G.Gochinas asserts that ethnically Jewish individuals in Lithuania’s territory were persecuted since the days of czarist Russia. In telling his family’s tragic story, the author draws stark parallels between the methods by which czarist Russia, independent Lithuania between the wars, and Lithuania’s current government have behaved with ethnically Jewish individuals.

G.Gochinas, who lives in California, is a financial adviser, honorary consul of Togo and secretary of the Executive Committee of the Los Angeles Consulate Corps. He is also known for his philanthropical work, which includes projects related to Lithuania.

G.Gochinas’s grandfather Samuelis was a citizen of Lithuania. He served in Lithuania’s army and later emigrated to South Africa. G.Gochinas fought the Republic of Lithuania in court for five years in his unsuccessful attempt to restore his right to citizenship. He is convinced that Lithuania’s government officials make the decision as to whom to restore the right to citizenship, and to whom not, based on the ethnicity of the person making the request. Not only that, but G.Gochinas further asserts that Lithuania’s laws are intentionally formulated so that the Litvaks of the world could not make use of the right to their forefathers’ citizenship.

Why did you chose to write this book?

I have been interested in my family’s history for the last 30 years. In the beginning I wanted to create a well documented family tree. However, when I came face to face with Lithuania’s courts and understood that they are doing to me just as was done to my family between the wars, I decided that the best way to guarantee that history would not be forgotten was to write a book about it.

You must admit, the name of the book is most harsh. Can you give some examples, for those who have not read the book, of the malice, murders and manipulations of which you accuse Lithuania’s state?

Malice – that is the repression of the Jews in Lithuania’s territory at the time of the czars. In 1915, more than 150,000 Jews were deported to the Russian interior from the Kaunas region alone. Lithuanians also participated actively in these pogroms, not to mention that it was the Lithuanians who rushed to loot the possessions of their Jewish neighbors the minute they shut their doors. The local government observed all of this passively and did not get involved. The deported Jews, including my forefathers, wandered through the Russian empire without any right to work the land or settle for long in any one place.

When finally they were allowed to return (in the case of my family, to the Papilė region), the newly formed Lithuanian government took to manipulation. They did everything to hinder Jews from returning to the lands of their birth, knowing full well that every day spent outside of Lithuania’s borders threatened them with diseases, famine and death. My great grandmother went through this hell. I wrote her history in my book.

The current government of Lithuania made similar manipulations in attempting to keep me from restoring my Lithuanian citizenship. Unlike my illiterate, indigent great grandmother, who had no opportunity to stand up to Lithuania’s bureaucrats, I decided not to be silent and in seeking justice I reached Lithuania’s Supreme Administrative Court.

Murder – that is the destruction of the Jews by the Nazis and Lithuanians during World War II. Roughly 96.4% of all the Jews in Lithuania’s territory were murdered. That is the highest percentage of Jews destroyed in all of Europe. In World War II it was safer to be a Jew in Nazi Germany than in Lithuania.

Your book was favorably reviewed by quite a few prominent people, among them Latvia’s honorary consul Juris Bunkis and Estonia’s honorary consul Jaak Treiman. Their praise adorns your book’s cover. Did you show your manuscript to Lithuania’s diplomats? Do you think that they would have likewise reviewed your book favorably?

No, I did not show it to them. Lithuania’s government dealt with me most dishonorably, and so I feel no faith in them or their opinion. I know very well that Lithuania’s government will never agree to take responsibility for mistakes it has made. You should ask why they waste taxpayers’ money to reject my case for citizenship, which was based on clear evidence.

What was their point in making an enemy of a person who holds a post of international importance, who, after all, would have been economically useful to Lithuania? Do Lithuania’s taxpayers pay taxes to make the country’s diplomats look ridiculous? For the international community observes the work of Lithuania’s courts. This community’s representatives, having learned that it is not possible to put faith in Lithuania’s courts, will undoubtedly decide to invest elsewhere.

Does the fact that your book was favorably reviewed by diplomats of neighboring countries speak to Latvia and Estonia’s better relationships with the world Jewish community?

Latvia and Estonia have made great progress in the road to reconciliation with Jews. They were not afraid to say the truth. Whereas Lithuania turned in the opposite direction. My book shows a clear link between restitution and citizenship laws. In Lithuania I more than once came across the term “telephone justice”.

I was told upfront that if I take the Migration department to court then I will not succeed in establishing justice in the courts because the people in the department will call the judges and let them know that the case be dismissed. At first I did not believe this, however, subsequent experience showed that Lithuania is to this day a Soviet republic, in which the supremacy of law is null.

You mentioned restitution. Why is Lithuanian citizenship so important to you? Are you also trying to regain the property which belonged to your forefathers?

Definitely not. My family in Lithuania lived in great poverty and did not accumulate any property. Those who survived left before the Holocaust. Lithuanian citizenship would not have granted me any material gain. I simply wanted to create a link, grounded in historical memory, which would connect not only me but also my son and nephew with Lithuania. Since Lithuania did everything so that citizenship would not be granted to me, my only way to create this connection was to write this book.

Do you think that your activity, including the video of your lecture, published on YouTube, which received over 1,000 views, will hurt Lithuania’s image?

Truth be told, I don’t care about that. I simply laid out the facts. When Lithuania’s courts decide who to give citizenship to, and who not to, based on a person’s ethnicity (in my case, Jewish), it means that Lithuania makes clear that there is no place for Litvaks in this country.

I am sorry for the people of Lithuania, but when the international community sees that such a simple case was decided so unscrupulously, without a doubt, foreigners will wonder if it makes sense to start a business in Lithuania.

Not a few Lithuanians still believe that only a tiny fraction of ethnic Lithuanians directly participated in the killing of Jews. What do you think about that?

The facts speak otherwise. In my book I cite a report of the German secret security police, which states that by December 1, 1942, 114,856 Jews were murdered in Lithuania. This was purportedly accomplished by 139 members of the unit, of whom 44 were clerks and drivers. It was physically impossible that 99 Nazi killers executed more than 100,000 Jews in less than two months without help from local Lithuanians. This is one of many examples.

The Republic of Lithuania promised to pay 870,000 euro compensation to relatives of more than 2,000 Jews who suffered the Holocaust. Is this sufficient compensation? Or perhaps Lithuania should follow the example of Germany and Austria and “denazify” in some additional way? Lithuania’s government asserts that it is doing everything to reconcile with the world’s Jews. Why can’t Jews forget the past and create a future together?

No sum can compensate for brutal slaughter. Lithuania must follow the example of Germany, Austria and Poland and start to speak the truth. Imagine, what if the students of the school named after Noreika (Jonas Noreika, the partisan, known as General Storm – ed.) knew that he gave orders to execute Jews?

This person, by the way, was involved in the destruction of my own family members as well. I doubt that the children who study at the Noreika school know this. Imagine what kind of scandal would erupt if an Adolf Hitler street appeared in Berlin, or an Osama bin Laden street appeared in Manhattan? Whereas in Lithuania there is a Kazys Škirpa street, and Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, the Prime Minister of the Provisional Government, whose ties with the Nazis are well documented, was reinterred in Kaunas last year with fanfare and the government’s blessing. When the government publicly honors murderers, and the courts make decisions on the basis of ethnicity, then any talk by Lithuania of reconciliation is just blowing smoke.

Let’s return to the question of citizenship. In your book you assert that in today’s world citizenships are like insurance policies. You yourself have US and South African citizenship. Why do you think that having several citizenships is advantageous?

Imagine if the majority of Lithuanians had had more than one citizenship before the Soviet occupation. Upon the Soviets intruding, they would have traveled unhindered to another European country and escaped repression. In the contemporary global world people have the right to travel and apply their talents there where they think is best and most convenient.

Lithuania, by refusing to grant citizenship to intelligent, qualified people, is exporting talent. The US has for many years made use of the talents of immigrants. Israel became a technological wonder of the world namely by way of its returning citizens. Lithuania is doing everything to push away its educated young people and to prevent qualified citizens from coming and establishing themselves.

Despite the criticism you have strewn on Lithuania, you regularly visit our country. In your last trip you brought your son as well. You participate in a project to fix up Jewish cemeteries. What draws you so strongly to Lithuania?

Historical memory is vitally important to future generations. It is the basis for human continuity. In wanting to create a future, it is important to know the past. Simple human dignity was taken away from my forefathers. Relatives were exterminated. No one was left to look after their graves. My duty is to preserve the memory.

I also wanted for my son to have a positive connection with Lithuania, but Lithuania showed that that is impossible. I suggest not to forget one thing. Today’s youth looks at the past with disgust, knowing that prior generations murdered Jews and stole their property.

They should also not forget that their actions in cases of restitution of Jewish property and restoration of citizenship, such as mine, will also be judged by future generations.

Lietuva nusivylęs litvakas kalbas apie susitaikymą su žydais vadina akių dūmimu (480)
Monika Bončkutė, Vladas Krivickas 2013-09-18 07:31, atnaujinta 2013-09-18 10:04

Žymės: Holokaustas | žydai | litvakai | Grantas Gochinas | Knyga | Gochinas

Specialiai, Los Andželas

G.Gochinas pristatė savo knygą Žydų genealogijos draugijoje Los Andžele. Asmeninio archyvo nuotr.

Su Lietuvos valstybe dėl pilietybės atstatymo bylinėjęsis ir Lietuvai karčių žodžių ankstesniuose interviu negailėjęs litvakas Grantas Gochinas savo patirtis užfiksavo knygoje. Šią vasarą JAV pasirodė jo prisiminimai, pavadinti „Pikti kėslai, žudynės ir manipuliacijos: vieno žmogaus tiesos paieškos“.

JAV išleistoje knygoje, kurios viršelį puošia vinimi persmeigtos ir krauju apšlakstytos Rusijos imperijos, SSRS ir Lietuvos vėliavos bei nacių svastika, G.Gochinas teigia, kad žydų tautybės asmenys Lietuvos teritorijoje buvo persekiojami nuo carinės Rusijos laikų. Pasakodamas tragišką savo šeimos istoriją, autorius brėžia ryškias paraleles tarp carinės Rusijos, tarpukario nepriklausomos Lietuvos ir dabartinės Lietuvos valdžios elgesio metodų su žydų tautybės asmenimis.

Kalifornijoje gyvenantis G.Gochinas yra finansų patarėjas, Togo garbės konsulas ir Los Andželo konsulinio korpuso vykdomojo komiteto sekretorius. Jis žinomas ir dėl savo filantropinės veiklos, įskaitant ir su Lietuva susijusius projektus.

G.Gochino senelis Samuelis – Lietuvos pilietis. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau išvyko į Pietų Afriką. G.Gochinas penkerius metus bylinėjosi su Lietuvos Respublika nesėkmingai mėgindamas atgauti teisę į pilietybę. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos valdininkai sprendimą, kam atstatyti teisę į pilietybę, o kam – ne, priima atsižvelgdami į prašančio žmogaus tautybę. Negana to, G.Gochinas tvirtina kad Lietuvos įstatymai specialiai suformuluoti taip, kad pasaulio litvakai negalėtų pasinaudoti teise į savo protėvių pilietybę.

– Kodėl nusprendėte parašyti šią knygą?

– Savo šeimos istorija aš domiuosi pastaruosius 30 metų. Iš pradžių tiesiog norėjau sukurti gerai dokumentuotą geneologinį medį. Tačiau kai susidūriau su Lietuvos teismais ir suvokiau, kad su manimi elgiamasi taip pat, kaip kad buvo pasielgta su mano šeima tarpukario laikotarpiu, nusprendžiau, kad geriausias būdas, garantuosiantis, kad istorija nebus pamiršta, – parašyti apie tai knygą.

– Pripažinkite – knygos pavadinimas itin aštrus. Ar galėtumėte tiems, kas knygos neskaitė, pateikti piktavališkumo, žudynių ir manipuliacijų pavyzdžių, kuriais kaltinate Lietuvos valstybę?

– Pikta valia – tai žydų represijos Lietuvos teritorijoje caro laikais. Vien iš Kauno regiono 1915 m. į Rusijos gilumą buvo ištremta per 150 tūkst. žydų. Šiuose pogromuose aktyviai dalyvavo ir lietuviai, nekalbant jau apie tai, kad būtent lietuviai puolė plėšti kaimynų žydų turtą, pastariesiems vos uždarius namų duris. Vietinė valdžia visa tai pasyviai stebėjo ir nesikišo. Ištremti žydai, įskaitant ir mano protėvius, klajojo po Rusijos imperiją be teisės ūkininkauti ar ilgiau apsistoti vienoje vietoje.

Kai pagaliau jiems buvo leista sugrįžti (mano šeimos atveju – į Papilės kraštą), naujai susikūrusi Lietuvos valdžia ėmėsi manipuliacijų. Jie darė viską, kad sukliudytų žydams sugrįžti į jų gimtąsias vietas, puikiai žinodami, kad kiekviena diena, praleista už Lietuvos ribų, jiems grėsė ligomis, badu ir mirtimi. Per šitą pragarą perėjo ir mano prosenelė, kurios istoriją aprašiau savo knygoje.

Panašių manipuliacijų griebėsi ir dabartinė Lietuvos valdžia, mėgindama sutrukdyti man atgauti Lietuvos pilietybę. Priešingai negu beraštė, beturtė mano prosenelė, kuri neturėjo galimybių pasipriešinti Lietuvos biurokratams, aš nusprendžiau netylėti ir ieškodamas teisybės pasiekiau Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Žudynės – tai nacių ir lietuvių įvykdytas žydų naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais. Maždaug 96,4 proc. visų Lietuvos teritorijoje buvusių žydų buvo nužudyti. Tai – aukščiausias žydų sunaikinimo procentas visoje Europoje. Antrojo pasaulinio karo metais saugiau buvo būti žydu nacių Vokietijoje negu Lietuvoje.

– Jūsų knygą palankiai įvertino nemažai iškilių žmonių. Tarp jų – Latvijos garbės konsulas Juris Bunkis, Estijos garbės konsulas Jaakas Treimanas, jų pagyrimai puikuojasi ant knygos viršelio. Ar rodėte rankraštį Lietuvos diplomatams? Ar manote, kad jie jūsų veikalą taip pat būtų įvertinę teigiamai?

– Ne, nerodžiau. Lietuvos valdžia su manimi elgėsi itin nesąžiningai, tad aš nejaučiu jokio pasitikėjimo jais ar jų nuomone. Puikiai žinau, kad Lietuvos vadžia niekuomet nesutiks prisiimti atsakomybės už padarytas klaidas. Turėtumėte klausti, kodėl jie švaisto mokesčių mokėtojų pinigus tam, kad atmestų mano pilietybės bylą, kuri buvo paremta aiškiais faktais.

Koks buvo jų tikslas paversti savo priešu žmogų, užimantį tarptautinės reikšmės postą, kuris, galiausiai, būtų buvęs ekonomiškai naudingas Lietuvai? Ar Lietuvos mokesčių mokėtojai mokesčius moka tam, kad jie būtų panaudoti šalies diplomatų pajuokai – juk tarptautinė bendruomenė stebi Lietuvos teismų darbą. Šios bendruomenės atstovai, sužinoję, kad Lietuvos teismais pasitikėti negalima, neabejotinai nuspręs investuoti kitur.

– Ar tas faktas, kad jūsų knygą teigiamai įvertino kaimyninių šalių diplomatai, byloja apie geresnius Latvijos ir Estijos santykius su pasaulio žydų bendruomene?

– Latvija ir Estija padarė didžiulę pažangą kelyje į susitaikymą su žydais. Jie nepabijojo pasakyti tiesos. Tuo tarpu Lietuva pasuko priešingu keliu. Mano knyga parodo aiškų ryšį tarp restitucijos ir pilietybės įstatymų. Lietuvoje ne kartą teko susidurti su terminu „telefoninė teisė“.

Man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad net jeigu aš bylinėsiuosi su Migracijos departamentu, teismuose teisybės įrodyti nepavyks, nes departamento žmonės paskambins teisėjams ir perspės, kad byla būtų atmesta. Iš pradžių tuo netikėjau, tačiau tolesnė patirtis parodė, kad Lietuva vis dar tebėra sovietinė respublika, kurioje įstatymo viršenybė negalioja.

– Paminėjote restituciją. Kodėl jums tokia svarbi Lietuvos pilietybė? Ar jūs taip pat mėginote atgauti anksčiau protėviams priklausiusį turtą?

– Tikrai ne. Mano šeima Lietuvoje gyveno labai vargingai ir jokio turto neužgyveno. Tie, kurie liko gyvi, pasitraukė dar prieš holokaustą. Lietuvos pilietybė man nebūtų suteikusi jokios materialinės naudos. Tiesiog norėjau sukurti istorine atmintimi pagrįstą ryšį, kuris su Lietuva sietų ne tik mane, bet ir mano sūnų bei sūnėną. Kadangi Lietuva padarė viską, kad pilietybė man nebūtų suteikta, vienintelis būdas sukurti šį ryšį buvo parašyti šią knygą.

– Ar manote, kad jūsų veikla – įskaitant „Youtube“ paskelbtą jūsų paskaitos įrašą, kuris susilaukė daugiau nei tūkstančio peržiūrų – pakenks Lietuvos įvaizdžiui?

– Tiesą sakant, man tai nerūpi. Aš tiesiog išdėsčiau faktus. Kai Lietuvos teismai nusprendžia, kam duoti pilietybę, o kam – ne, remdamiesi žmogaus tautybe (mano atveju – žydų), tai reiškia, kad Lietuva aiškiai parodo, kad šioje šalyje litvakams nėra vietos.

Man gaila Lietuvos žmonių, tačiau kai tarptautinė bendruomenė pamatys, kad tokia paprasta byla buvo sprendžiama šitaip nesąžiningai, be abejo, užsieniečiai susimąstys, ar verta Lietuvoje pradėti verslą.

– Nemažai Lietuvos piliečių vis dar įsitikinę, kad tiesiogiai žydų žudymedalyvavo tik maža dalelė etninių lietuvių. Ką manote apie tai?

– Faktai byloja ką kita. Knygoje cituoju vokiečių slaptosios saugumo policijos raportą, kuriame teigiama, kad iki 1942 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje buvo nužudyti 114 tūkst. 856 žydai. Tą neva atliko 139 dalinio nariai, iš kurių 44 buvo raštininkai ir vairuotojai. Fiziškai neįmanoma, kad 99 nacių žudikai daugiau nei šimtą tūkstančių žydų per mažiau nei du mėnesius sušaudė be vietinių lietuvių pagalbos. Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių.

– Lietuvos Respublika daugiau nei dviem tūkstančiams holokaustą patyrusių žydų giminaičių pažadėjo padalyti 870 tūkst. eurų kompensaciją. Ar ši kompensacija pakankama? O gal Lietuva turėtų pasekti Vokietijos ir Austrijos pavyzdžiu ir dar kažkokiu kitu būdu „denacifikuotis“? Lietuvos valdžia tvirtina daranti viską, kad susitaikytų su pasaulio žydais. Kodėl žydai negali tiesiog pamiršti praeities ir kurti ateitį kartu?

– Jokia suma nekompensuos brutalių skerdynių. Lietuva turėtų pasekti Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos pavyzdžiu ir pradėti sakyti tiesą. Įsivaizduokite, jeigu Noreikos (Jonas Noreika, partizanas, žinomas kaip Generolas Vėtra. – Red.) vardu pavadintos mokyklos moksleiviai žinotų, kad jis davė įsakymus šaudyti žydus?

Šis žmogus, beje, buvo susijęs ir su mano šeimos narių sunaikinimu. Abejoju, ar Noreikos vardo mokykloje besimokantys vaikai tą žino. Įsivaizduokite, koks skandalas kiltų, jeigu Berlyne atsirastų Adolfo Hitlerio, o Manhatane – Osamos bin Ladeno gatvė? Tuo tarpu Lietuvoje yra Kazio Škirpos gatvė, o Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, kurio ryšiai su naciais gerai dokumentuoti, palaikai pernai perlaidoti Kaune su fanfaromis ir valdžios palaiminimu. Kai valdžia viešai pagerbia žudikus, o teismai sprendimus priima tautiniu pagrindu, bet kokios Lietuvos kalbos apie susitaikymą yra tik akių dūmimas.

– Sugrįžkime prie pilietybės klausimo. Knygoje teigiate, kad šiuolaikiniame pasaulyje pilietybės – tarsi draudimo polisai. Jūs pats turite Pietų Afrikos ir JAV pilietybes. Kodėl manote, kad kelių pilietybių turėjimas yra privalumas?

– Įsivaizduokite, jeigu dauguma lietuvių būtų turėję daugiau nei vieną pilietybę prieš sovietų okupaciją. Įsibrovus sovietams, jie būtų be trukdžių išvykę į kitą Europos šalį ir išvengę represijų. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje žmonės turi teisę keliauti ir pritaikyti savo talentus ten, kur jiems atrodo geriausia ir patogiausia.

Lietuva, atsisakydama suteikti pilietybę protingiems, kvalifikuotiems žmonės, užsiima talentų eksportu. JAV jau ilgus metus išnaudoja imigrantų talentus. Izraelis pasaulio technologijų stebuklu tapo būtent dėl sugrįžtančių piliečių. Lietuva daro viską, kad išstumtų išsilavinusį jaunimą ir neleistų atvykti ir įsitvirtinti kvalifikuotiems piliečiams.

– Nepaisant pažertos kritikos Lietuvai, reguliariai lankotės mūsų šalyje. Per pastarąją kelionę buvote atsivežęs ir savo sūnų. Dalyvaujate žydų kapinių tvarkymo projekte. Kodėl jus Lietuva taip traukia?

– Istorinė atmintis yra gyvybiškai svarbi ateinančioms kartoms. Tai – žmogiškojo tęstinumo pagrindas. Norint susikurti ateitį, svarbu žinoti praeitį. Iš mano protėvių buvo atimtas paprastas žmogiškas orumas. Giminės – išžudyti; nebeliko, kas prižiūrėtų jų kapus. Mano pareiga – išlaikyti atmintį.

Aš taip pat norėjau, kad mano sūnus turėtų teigiamą ryšį su Lietuva, bet Lietuva parodė, kad tai – neįmanoma. Siūlau nepamiršti vieno dalyko. Šiandienos jaunimas į praeitį žvelgia su pasišlykštėjimu, žinodami, kad ankstesnės kartos žudė žydus ir vogė jų turtą.

Jie taip pat turėtų nepamiršti, kad jų veiksmai žydų turto restitucijos ar pilietybės atstatymo bylose, tokiose kaip mano, taip pat bus vertinami ateities kartų.

Leave a Reply